BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Man be galo patinka mano dabartinė darbovietė. Kai kas jau žino, kad mes darbe netikėtai ir niekieno neskatinami įgyvendiname šeštadienių pusryčių programą. Kaip aš juokauju tai turkiškas komandos stiprinimas. O kalbant apie pusryčius manau verta papasakoti kokie būna tradiciniai pusryčiai Turkijoje?
Jie gali pasirodyti kiek nuobodoki, nes turkai berods kadien galėtų valgyti tuos pačius produktus, kuriuos vėliau paminėsiu pridednat tik vieną kitą paįvairinimą, tačiau aš jau imu priprasti, prie šviežios taip vadinamos duonos, kuri skoniu labiau primena prancūzišką batoną, tuomet jokie pusryčiai negalimi be alyvuogių, balto sūrio vėlgi kas Lietuvoje būtų vadinama Feta sūriu, virtų kiaušinių. Beje mūsų šeštadieninių pusryčių “komitetas” valgo kaimo vištyčių ekologiškus kiaušinukus. Na ir aišku koks pusryčių stalas be uogienės, medaus, pomidorų, agurkų… ir… ypatingų - savaitgalinių pusryčių atributas - Sudžiuk, taip vadinama jautienos dešra kaip spėju su avyės riebaliukais (bet nesu tuo tikra), pakepinta ant keptuvės…
Beje šiandien aš valgiau net dvejus pusryčius… Tiesiog biologinis mano ir vyro laikrodis prasuko laiką anksčiau už laikrodžius (kaip žinia Trkijoje kaip ir Lietuvoje iš kovo 27 į kovo 28ą sukami laikrodžiai vasaros laikui) , mes šiandien supratom, kad atsikėlėme per anksti, tik tada, kai aš nuėjus į darbą radau ofisą užrakintą… Pažiūrėjus atidžiau į laikrodį supratau, kad aš į darbą atsibeldžiau valanda per anksti, ta proga nusigrūdome į vyro ofisą, kur jis man padrė super extra light Latte kavos, suvalgeme mini pusyčių variantą :) O darbe antru užėjimu papildžiau savo skrandį sudžiuk ir kiaušinuku, o pyragas dar laukia pietų laiko.
Beje visiems skaitantiems skanūs linkėjimai nuo mano kolegų ir vaizdinė medžiaga taip iš jų.

Daugiau www.turkijoje.blogspot.com

Rodyk draugams

laiswa

Senieji namai


Po to, kai pirma karta apsilankiau sename akmenu namelyje gretimame kaime, nejuciomis vis dazniau ir dazniau mano akys uzkliuva uz butent tokiu namu. Jei nebuciau nei karto i juos uzsukusi, ko gero jie manes taip ir nebetrauktu… Bet pamacius jog viduje tokie namai turi drozinetas sienines spintas, nuostabias drozinetas lentyneles, o kur dar senoviski otomanu stiliaus zidiniai, kurie tiksliau vadinami krosnimis, bet su mums pazistamomis krosnimis neturincios nieko bendro.

Stai viena diena radau parduodama si nameli, su graziais droziniais bei medinemis interjero detalemis su skrynia, kurioje buvo senienu… Su kambariu, kuriame gyvena kregzdes zadancios namams pagausejima… Tiesa gaila sio namo zidinys siek tiek suzalotas. Vis tiek tai vienas is mano svajoniu namu ir ne tik del paties namo, bet ir del to, kad toks namas yra kaimelyje kalnuose, po langu auga apelsinas ir granatas bei matos jura… Man kolega pasakojo, kad tokius namus pastate medzio darbus ir apdaila meistrams palikdavo pusei metu… Taciau viskas taip grazu, nors ir labai sena… achh ir tos placios palanges….

Man tokiuose namuose vaikstant tarsi viskas iskyla pries akis, verdantis puodas namuose zujancios moteriskes ir is po lauko darbu grize vyrai… Kiek paslapciu, laimes ir liudesio akimirku saugo tos sienos ir vis tik man sunku suprasti kodel paveldetojai renkasi patogu modernu buta vietoje tokio nuostabaus namo restauracijos. Siuo metu tokie seni namai - mano didzioji aistra ir svajone senatvei…

daugiau mano irasu www.turkijoje.blogspot.com

Rodyk draugams

Praejusį savaitgalį išsiruošėme į gretimai esantį kaimelį, pasivaikščioti po bundančią gamtą, pasižiūrėti kaip laikos kalnai, patikrinti ar pražydo gėlės. Taip įstabiai žalia, kad net sunku patikėti, gaila, kad žaluma čia trunka taip trumpai, o be to tik pavasarį ir žiemą jūra nuo kalnų matosi taip gražiai.

Grįžtant namo užsukome į pažįstamų akmeninį namuką, noras turėti tokį namelį tik dar labiau sustiprėjo, tvirtos akmeninės sienos, medinės detalės puoštos drožiniais ir jūros vaizdas per langelį… Šaunuolis gaidys ir katinas ketinantis irėplioti per antro aukšto langą…. Užsimaniau atostogų kaime…

www.turkijoje.blogspot.com

Rodyk draugams

Šiandien mano kišeninis fotoaparatas užfiksavo pavasarį, kuris jau tęsiasi savaitę gal daugiau. Antalijos regionas gal tuo ir geras, kad sniego čia beveik neiškrinta, bet šiuo metu byrantys žiedlapiai primena šiltą pavasarį su žedlapių lietumi.

Posted by Picasa

Rodyk draugams

Jau daug dienų ir mėnesių gyvenu Turkijoje, prisipažinsiu jog ne visada suspėju jums papasakoti visas tas įdomybes, kurias pastebiu, bet šiandien kalbant apie turkus kilusius iš Konijos. Pastarieji žinoma garsėja savo religingumu bendrajame kontekste, o Antalijos kontekste kaip tie, kurie naudojasi rusaičių prostitučių paslaugomis. Na bet grįžkime nuo lyrinio nukrypimo apie Konijiečius prie turkiško marketingo ypatumų. Vienas iš smagių šios dienos nuotykių, mano kolega mestelėjo šią įpakuotą servetėlę su kontaktiniais duomenimis, o adresas kaip matote vertime ant nuotraukos… KIENO BEPAKLAUSTUMĖTE KUR, JUMS PASAKYS” iš esmės paėmiau ir keleto kitų kolegų paklausiau tai kur tas restoranas, niekas apie jį nebuvo girdėję :D Ach tas turkiškas tikėjimas savo tobulumu :D

Posted  by Picasa

Rodyk draugams

laiswa

Liepsnojantys vakarai

Nors ir vėsios dienos mus kankina, bet kartais padovanoja ryškių, gražių vakarų, teliko pakentėti vieną kitą savaitėlę, o iš tiesų tai bent kokias penkias ir tada galėsime suspėti vakarieniauti saulei leidžiantis, nes kol kas dienos trumpos, o dažnai ir apniukusios bei vėjuotos. Praėjusią savaitę likome atskirti nuo turkiško TV pasaulio, vėjas nusprendė, kad nuneš mūsų “lėkštę” gaudančią turkiškus kanalus, taigi iš pasaulio žinių sužinojome kas dedasi kaimyninėje Antalijoje, kur nejuokais patvinusi, kaip mūsų Rusnės gyvenvietė per atolydį. Natūralu juk šitaip pila kaip iš kibiro… Saulę paskutinį kartą mačiau sekmadienį ir šiandien penkias minutes, laukiu dienos, kai saulėta penkias dienas per savaitę, o dvi maloniai debesuota… Ech pavasari kur tu užtrukai…

http://www.turkijoje.blogspot.com

Rodyk draugams

Daugumai saulėtoji Turkija, tai saulė, palmės, šilta viduržemio jūra. Štai tokius šiltus linkėjimus siunčiu jums aš iš vidurio Turkijos. Smagiai šalta nepasakyčiau, kad būtų didesnis skirtumas tarp Lietuvos ir Turkijos žiemą.
Posted by Picasa

Rodyk draugams

dar ne taip seniai jums teko skaityti mano pasakojimą apie pačias baisiausias vestuves, kuriose aš ne tik dalyvavau, bet buvau ir nuotaka. Tada pamenate pasakojau, kad vyras pažadėjo man pačias gražiausias vestuves kiek leidžia mūsų šeimyninis biudžetas.

Taigi grįžau pasidžiaugti savo pačiomis gražiausiomis vestuvėmis, bent jau gražiausiomis man ir mano vyrui. Taigi po baisiųjų vestuvių, vis svajodavau ir planuodavau savo gražiąsias vestuves. Rugpjūtį nusipirkome bilietus i Lietuvą, tada ir susivokiau, kad metas realizuoti savo svajonių vestuves. Svajonių tiesa būta daug ir įvairių, tik deja jos ne visada telpa į galimą biudžetą. Taigi derindama finansines galimybes ir svajones, padedama draugų kibau į darbą dar būdama toli.

Kadangi laikas, kuriuo planavome grįžti į Lietuvą buvo žiema, o jei tiksliau visai prieš pat kalėdas. Tapo aišku, kad per kalėdas švęsti vestuvių negalėsime, todėl beliko viena patogiausia data 2009 12 19. Taip jau pavyko, kad savo lietuviškąsias vestuves šventėme taip pat žiemą, gal dėl to, kad vasara mums pats darbymetis? O gal dėl to, kad mes vis ne kaip visi. Tiesą sakant žiema - puikus metas vestuvėms.

Į šventę visus pakvietėme interneto svetaine, kurią kiekvienas norintis ar norinti gali sekmingai susikurti, tik žinoma reikia nepatingėti. Taip atrode musu EL. kvietimas

Taigi kokia buvo gruodžio 19 - oji?

Jau šventės išvakarėse išsikraustėme į mūsų šventės vietą - viešbutį “Daugirdas” esantį Kauno senamiestyje. Ačiū mano mamai, šiame viešbutyje buvome apsistoję tiek šventės išvakarėse, tiek po šventės. Taigi mums dviems šventė prasidėjo jau išvakarėse. Jacuzzi, visiška ramybe, lengvas snaiguriavimas už lango. Tikra žiemos ramybė, tokia ji būna tik prieš Kalėdas. Žinoma dar vienas malonus susitikimas su bičiuliais, picos pavalgymas, tarsi kitą dieną mūsų nelaukia kažkas tokio baisaus.

Taip praslinkęs vakaras, jautrus miegas, vis, tik tiek svajotos vestuvės jau čia pat, jau rodos jaučiamos…

Gruodžio 19 dienos ankstyvas rytas, dušas, švelnus vyro pažadinimas, pusryčiai drauge ir trumpas išsiskyrimas grožio procedūroms.

Savo grožį patikėjau kirpėjai Gitanai ir make-up specialistei Aušrai, esu labai dėkinga už tai kaip atrodžiau. Neturėjau laiko bandomiesiems, bet man pasisekė, kad tokio noro kaip išsiplauti galvą ar nusivalius makiažą persidažyti nebuvo. Ta diena man prabėgo kaip malonus renginys, kurį bus gera prisiminti dar ilgai…

O gal po baisiųjų vestuvių aš buvau tiesiog pozityvesnė, o gal tiesiog gerai nusiteikusi ir patenkinta, kad vestuvės yra tokios kokių būtent ir norėjosi, todėl nekreipdama dėmesio į smulkmenas leidau sau mėgautis švente. Vestuvės iš esmės ir turi būti šventė, o ne teatras giminėms, tiesa nesakau, kad šou elementų neturėtų būti.

Taigi po visų grožio procedūrų susitikome mūsų kambarėlyje, laiko dar buvo daug, todėl ramiai įsijungėme filmą ir smagiai sau leidome laiką… Kino klasika su Clint Eastwood… Nepajutome kaip praėjo laikas ir į mūsų kambario duris pasibelde musų fotografėJustė

Juste iamzino ne tik musu svente, bet ir ivairias sventes detales, prisipazinsiu, man detales yra visuma, todel labai smagu pasiziureti ka devejau, kuo avejau, kuo puosiausi ir kuo kvepejai ta ypatinga diena.

Tada tos valandos, kurios atrodė tokios ilgos prabėgo kaip akimirka su daug puikių kadrų, akimirkų, juoko, susitikimų, plepėjimų, karštos arbatos iš termoso, akimirkos prakartėlėje… Sušalome, vis tik - 16 nors ir saulėta, nors ir smagiai sniguriuojant, šalčio nepavyksta išvengti, mes juk grįžę iš šiltųjų saulėtųjų kraštų :)

Po fotosesijos su vyru grįžome į viešbutį, o svečiai pamažu ėmė rinktis į Perkūno namą, kuriame  ir vyko mūsų vestuvių apeigos.

Taip šiek tiek netradiciška, kad nesituokėme bažnyčioje, bet šios apeigos man asmeniškai pasirodė prasmingesnės ir vertesnės dėmesio nei santuokos sakramentas bažnyčioje.

Visiems susirinkus susikibę už rankų įžengėme ir mes. Draugai, o tiksliau jų poros laikė iškėlę septynias juostas… Čia ir prasidėjo mūsų vestuvių magija…

Perkūno name, baltiškomis tradicijomis remiantis, vestuvių apeigos, ko gero tai yra butent ko visada norėjau, tik ne visada aiškiai suvokiau.

Viduryje menės kalvio nukaltame aukurėlyje pleveno ugnelė, šeima ir draugai, susibūrė ratu. Tiesa šios akimirkos man prabėgo kaip transas. Ko gero tą patį patiria nuotaka ir jaunikis žengdami prie altoriaus, tai momentas, kai galutinai pasižadi būti kartu, kol mirtis išskirs…

Visas apeigas atliko nuostabi Trinkūnų šeima. Sunku net papasakoti kaip viskas vyko, tiesiog užkalbėjimai, palinkėjimai, nuoširdūs patylėjimai, druskos bėrimas į ugnį, mūsų rankos surištos austa juosta, kurioje senolių linkėjimai. Rugiai pabirę ant mūsų, kai mus vedė Inija, tiesa todėl vestuvės ir vadinamos vestuvėmis, kad jauniejie vedami tris kartus apie ugnį. Medaus ragavimas. Giros gėrimas iš vieno indo. Nuoširdi visų šiluma ir mūsų džiaugsmas - tai ir yra vestuvių stebuklas.

Po ceremonijos visi susirinkome į viešbutį pakelti po taurę šampano, paskanauti turkiškų saldumynų ir kas be ko pasidalinti šventės džiaugsmu. Neįtikėtinai greitai prabėgo valandėle skirta pasibuvimui su bičiuliais. Daug sveikinimų, šiltų linkėjimų, džiaugsmo. Smagių, linksmų dovanų, tarkime dabar mes turime savo šeimos antspauda ir fotolinkejimų knygą, kurią juokais vadiname draugų katalogu.

Vėliau draugus pakvietėme paleisti dangaus žibintus ir visiems įteikėme po mažą padėkos dovanėlę su penkiais migdolais.

Išsiskirsčius draugams su artimiausiais nusileidome vakarienės, kuri nėra joks analogas būdingoms vestuvėms, tiesiog vakarienė, bendravimas, buvimas kartu, toks buvo mūsų tikslas, tikiuosi, kad visi brangiausieji praleido puikų vakarą kaip ir mes jį praleidome. Ačiū visiems kas buvote kartu.

Rodyk draugams

Oras šiuo metu svaigiai prakvipęs apelsinų žiedais, o tas svaiginantis kvapas dovanoja kažkokį keistą pakyletumo jausmą. Toks šventinis jausmas viduje jau kokią savaitę, o kalbant apie šventes ir jas sutikti teko čia - Turkijoje.
Mano
pirmosios velykos be mano šeimos buvo kiek keistos, bet kita vertus
labai smagios ir įdomios. Kas be ko marginti kiaušiniai vienas iš
velykų atributų, todėl velykoms tiek aš tiek mano kolegės tautietės
pamargino jų įvairiais natūraliais metodais. Gyvenant Turkijoje tenka
prisiminti senovinius metodus kiaušiniams dažyti, nes kaip žinia
Turkija muslmoniškas kraštas ir velykų išvakrėse tikrai niekas
nepardavinėja dažų skirtų kiaušiniams dažyti. Taigi jau nuo užgavėnių
ėmiau kaupti svogūnų lukštelius velykoms, o paskui drebančia ranka
mėginau išmargini kiaušinius vašku, kad iš to mėginimo gavosi galima
pamatyti vienoje iš nuotraukėlių.
Velykas šventėme pas mielą
tautietę jos naujuose namučiuose, skanai ir kas be ko sočiai
papusryčiavę, pasivaikščiojome aplink pilį ir taip vadinamą senamiestį,
vėliau pakilome aukštai į kalnus, išsikepti mėsytės ant žarijų ir
pasimėgauti siūlomomis pramogomis, čia pirmą kartą išmėginau keturratį,
kad jodinėjo arkliu, o vėliau maloniai pavalgę traukėme dainas
pradedant užstalės dainomis, baigiant religinėmis giesmelėmis. Gražios
velykos. ALELIUJA.
Posted by Picasa

Rodyk draugams


Štai ir sulaukėme
tos nakties, kai išaiškės kas vadovaus Turkijos savivaldybėms ir provincijoms.
Tiek priešrinkiminis laikotarpis, tiek patys rinkimai vis dėl to yra šioks toks
fenomenas lyginant su Lietuviškųjų rinkimų tradicijomis, reklama ir netgi
dalyvavimu. Šie rinkimai taip pat galimybė pasitikrinti savo pozicijas šalyje.

Beje Turkijos
piliečiai yra neabejingi politikai ir juo labiau rinkimams ko deja negalima
pasakyti apie Lietuvos gyventojus. Čia paprastai dalyvauja apie 90 procentų
asmenų, turinčių balso teisę.

O priešrinkiminis
laikotarpis įneša mugės nuotaiką jei gyveni mažame miestelyje. Norėčiau
apžvelgti kokios yra pagrindinės priemonės politiniam marketingui ir kokiomis
dovanomis siekiama palenkti balso teisę turinčius rinkėjus.

Pirmiausia kas
man krito į akis tai tokios vėliavėlės, kurios primena mugės dekoracijas,
tačiau kas be ko yra su partijų simbolika ar kandidatų portretais. Šiomis
vėliavėlėmis puošiama ta gatvės atkarpa, kurioje yra partijos rinkimų štabas
(seçim bürosu). Beje štabas nėra koks tai kabinetėlis kur susėdę žmonės
strateguotų ar kažkaip viskas atrodytų be galo politiškai rimtai. Mano akimis
tai tiesiog arčiau arbatinės principui, kur gali užsukti paskaityti
laikraščius, atsigerti arbatos, pavalgyti (beje viskas čia nemokamai), tada jei
yra kokių nors darbų tau koks biuro darbuotojas gali jų užduoti, kad ir
skrajučių išnešiojimas ir pan.

Didžiausias
stebuklas man pasirodė autobusiukai apklijuoti kandidato nuotraukomis, kokiu
nors skambiu šūkiu ir užkrautos kolonėlės plyšaujančios kokią nors dainą iš
pradžių man rodės, kad tai tik kažkokia muzika, bet paaiškėjo, kad tai dainos
apie tuos kandidatus arba apie partijas, kurioms jie atstovauja, dar iki dabar
sukasi vieno iš kandidatų daina (ach mūsų meras, ach darbštuolis). Beje tie
autobusiukai lėtai lėtai važiuoja visomis įmanomomis gatvelėmis ir plyšauja
siaubingu garsu, todėl po kiek laiko tai ima erzinti ir kas baisiausia įkala
tau kokios partijos vardą į smegeninę.

Priešrinkiminei
kampanijai dar būdingos visokios dovanėlės ir renginiai gatvėse ar dar kur.
Tarkim pas mus į kiemą buvo atvykęs vienas iš kandidatų, norėdamas pasisakyti,
atsivežė virėjų, pavaišino nemokamai žmones, pakalbėjo apie savo programą ir
panašiai. Be to jau anksčiau rašiau apie savo dalyvavimą moters dienos
renginyje. Gretimo miesto neturtingiesiems partija dalijo aukso „ketvirtukus“
(specialaus formato aukso gabaliukai, kuriuos supirkdami aukso prekeiviai moka
kaip už aukso grynuolį pagal esamą aukso kainą rinkoje, šiuo metu toks
ketvirtukas apie 160 lt.). Kas gavo tiesiog kokį niekutį namams papuošti. Aš
asmeniškai gavau kojines, kitą dieną radau gvazdikų, dar termometrą magnetuką.

Na ir šiaip
mėgstamos rimtos dovanos ne tik šiaip dovanėlės stiprinančios draugystę. Vienas
mūsų kaimelio kandidatas padovanojo visam kiemui trinkeles, kuriomis būtų
galima ištiesti tuos likusius žemės plotukus, kur parkuojami automobiliai. Dar
kaimuose dovanoja skalbykles (bet, kad ten nėra vandentiekio tai… nors čia kaip
motyvacija, balsuok už mus ir galėsi naudotis skalbykle, ištiesim vandentiekį).

O kalbant apie
pačius partijų planus, tai jie susiję su ketinimais kažką naujo pastatyti, taip
po kiekvienų rinkimų pridygsta visokių parkų ar centrų ar dar dievas žino ko, o
kadangi svarbiausia statyti (nes taip daugiausiai pinigų galima prasiplauti),
tai po kiek metų tie nauji pastatyti, parkai, centrai tampa nušiurusiais
vaiduokliais, kuriais niekas nesirūpina.

Tai va, o partijų
Turkijoje yra gyvas galas kaip ir priklauso didelei valstybei. Tačiau galima
išskirti tokias pagrindines partijas tarp, kurių ir vyksta konkurencija šiomis
akimirkomis, skaičiuojant balsus:

AKP (Teisingumo
ir prisikėlimo partija) – ideologija: proislamiška už ekonominę plėtrą.

CHP (respublikos žmonių
partija) – prokemalistai (čia pagal Kemal Ataturk, kuris perdetia sudievintas),
savotiški socdemai.

MHP
(Nacionalistinio judėjimo partija) – nacionalistai.

DTP (Demokratinės
visuomenės partija) – kurdų, už socialinę lygybę.

DSP (kairioji
demokratų partija) – socdemai.

Yra dar daug gaug
kitų partijų partijėlių. O šiai akimirkai daugumoje Turkijos provincijų
pirmauja proislaminės partijos AKP kandidatai. Yra keletas tokio pasirinkimo
priežasčių viena, juos renkasi religingieji, o kitas atvejis, kad juos renkasi
prieš rasizmą ir nacionalizmą nusiteikę piliečiai.

 

 

 

Rodyk draugams

Next »