BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Vasaris, 2010

Šiandien mano kišeninis fotoaparatas užfiksavo pavasarį, kuris jau tęsiasi savaitę gal daugiau. Antalijos regionas gal tuo ir geras, kad sniego čia beveik neiškrinta, bet šiuo metu byrantys žiedlapiai primena šiltą pavasarį su žedlapių lietumi.

Posted by Picasa

Rodyk draugams

Jau daug dienų ir mėnesių gyvenu Turkijoje, prisipažinsiu jog ne visada suspėju jums papasakoti visas tas įdomybes, kurias pastebiu, bet šiandien kalbant apie turkus kilusius iš Konijos. Pastarieji žinoma garsėja savo religingumu bendrajame kontekste, o Antalijos kontekste kaip tie, kurie naudojasi rusaičių prostitučių paslaugomis. Na bet grįžkime nuo lyrinio nukrypimo apie Konijiečius prie turkiško marketingo ypatumų. Vienas iš smagių šios dienos nuotykių, mano kolega mestelėjo šią įpakuotą servetėlę su kontaktiniais duomenimis, o adresas kaip matote vertime ant nuotraukos… KIENO BEPAKLAUSTUMĖTE KUR, JUMS PASAKYS” iš esmės paėmiau ir keleto kitų kolegų paklausiau tai kur tas restoranas, niekas apie jį nebuvo girdėję :D Ach tas turkiškas tikėjimas savo tobulumu :D

Posted  by Picasa

Rodyk draugams

laiswa

Liepsnojantys vakarai

Nors ir vėsios dienos mus kankina, bet kartais padovanoja ryškių, gražių vakarų, teliko pakentėti vieną kitą savaitėlę, o iš tiesų tai bent kokias penkias ir tada galėsime suspėti vakarieniauti saulei leidžiantis, nes kol kas dienos trumpos, o dažnai ir apniukusios bei vėjuotos. Praėjusią savaitę likome atskirti nuo turkiško TV pasaulio, vėjas nusprendė, kad nuneš mūsų “lėkštę” gaudančią turkiškus kanalus, taigi iš pasaulio žinių sužinojome kas dedasi kaimyninėje Antalijoje, kur nejuokais patvinusi, kaip mūsų Rusnės gyvenvietė per atolydį. Natūralu juk šitaip pila kaip iš kibiro… Saulę paskutinį kartą mačiau sekmadienį ir šiandien penkias minutes, laukiu dienos, kai saulėta penkias dienas per savaitę, o dvi maloniai debesuota… Ech pavasari kur tu užtrukai…

http://www.turkijoje.blogspot.com

Rodyk draugams

Daugumai saulėtoji Turkija, tai saulė, palmės, šilta viduržemio jūra. Štai tokius šiltus linkėjimus siunčiu jums aš iš vidurio Turkijos. Smagiai šalta nepasakyčiau, kad būtų didesnis skirtumas tarp Lietuvos ir Turkijos žiemą.
Posted by Picasa

Rodyk draugams

dar ne taip seniai jums teko skaityti mano pasakojimą apie pačias baisiausias vestuves, kuriose aš ne tik dalyvavau, bet buvau ir nuotaka. Tada pamenate pasakojau, kad vyras pažadėjo man pačias gražiausias vestuves kiek leidžia mūsų šeimyninis biudžetas.

Taigi grįžau pasidžiaugti savo pačiomis gražiausiomis vestuvėmis, bent jau gražiausiomis man ir mano vyrui. Taigi po baisiųjų vestuvių, vis svajodavau ir planuodavau savo gražiąsias vestuves. Rugpjūtį nusipirkome bilietus i Lietuvą, tada ir susivokiau, kad metas realizuoti savo svajonių vestuves. Svajonių tiesa būta daug ir įvairių, tik deja jos ne visada telpa į galimą biudžetą. Taigi derindama finansines galimybes ir svajones, padedama draugų kibau į darbą dar būdama toli.

Kadangi laikas, kuriuo planavome grįžti į Lietuvą buvo žiema, o jei tiksliau visai prieš pat kalėdas. Tapo aišku, kad per kalėdas švęsti vestuvių negalėsime, todėl beliko viena patogiausia data 2009 12 19. Taip jau pavyko, kad savo lietuviškąsias vestuves šventėme taip pat žiemą, gal dėl to, kad vasara mums pats darbymetis? O gal dėl to, kad mes vis ne kaip visi. Tiesą sakant žiema - puikus metas vestuvėms.

Į šventę visus pakvietėme interneto svetaine, kurią kiekvienas norintis ar norinti gali sekmingai susikurti, tik žinoma reikia nepatingėti. Taip atrode musu EL. kvietimas

Taigi kokia buvo gruodžio 19 - oji?

Jau šventės išvakarėse išsikraustėme į mūsų šventės vietą - viešbutį “Daugirdas” esantį Kauno senamiestyje. Ačiū mano mamai, šiame viešbutyje buvome apsistoję tiek šventės išvakarėse, tiek po šventės. Taigi mums dviems šventė prasidėjo jau išvakarėse. Jacuzzi, visiška ramybe, lengvas snaiguriavimas už lango. Tikra žiemos ramybė, tokia ji būna tik prieš Kalėdas. Žinoma dar vienas malonus susitikimas su bičiuliais, picos pavalgymas, tarsi kitą dieną mūsų nelaukia kažkas tokio baisaus.

Taip praslinkęs vakaras, jautrus miegas, vis, tik tiek svajotos vestuvės jau čia pat, jau rodos jaučiamos…

Gruodžio 19 dienos ankstyvas rytas, dušas, švelnus vyro pažadinimas, pusryčiai drauge ir trumpas išsiskyrimas grožio procedūroms.

Savo grožį patikėjau kirpėjai Gitanai ir make-up specialistei Aušrai, esu labai dėkinga už tai kaip atrodžiau. Neturėjau laiko bandomiesiems, bet man pasisekė, kad tokio noro kaip išsiplauti galvą ar nusivalius makiažą persidažyti nebuvo. Ta diena man prabėgo kaip malonus renginys, kurį bus gera prisiminti dar ilgai…

O gal po baisiųjų vestuvių aš buvau tiesiog pozityvesnė, o gal tiesiog gerai nusiteikusi ir patenkinta, kad vestuvės yra tokios kokių būtent ir norėjosi, todėl nekreipdama dėmesio į smulkmenas leidau sau mėgautis švente. Vestuvės iš esmės ir turi būti šventė, o ne teatras giminėms, tiesa nesakau, kad šou elementų neturėtų būti.

Taigi po visų grožio procedūrų susitikome mūsų kambarėlyje, laiko dar buvo daug, todėl ramiai įsijungėme filmą ir smagiai sau leidome laiką… Kino klasika su Clint Eastwood… Nepajutome kaip praėjo laikas ir į mūsų kambario duris pasibelde musų fotografėJustė

Juste iamzino ne tik musu svente, bet ir ivairias sventes detales, prisipazinsiu, man detales yra visuma, todel labai smagu pasiziureti ka devejau, kuo avejau, kuo puosiausi ir kuo kvepejai ta ypatinga diena.

Tada tos valandos, kurios atrodė tokios ilgos prabėgo kaip akimirka su daug puikių kadrų, akimirkų, juoko, susitikimų, plepėjimų, karštos arbatos iš termoso, akimirkos prakartėlėje… Sušalome, vis tik - 16 nors ir saulėta, nors ir smagiai sniguriuojant, šalčio nepavyksta išvengti, mes juk grįžę iš šiltųjų saulėtųjų kraštų :)

Po fotosesijos su vyru grįžome į viešbutį, o svečiai pamažu ėmė rinktis į Perkūno namą, kuriame  ir vyko mūsų vestuvių apeigos.

Taip šiek tiek netradiciška, kad nesituokėme bažnyčioje, bet šios apeigos man asmeniškai pasirodė prasmingesnės ir vertesnės dėmesio nei santuokos sakramentas bažnyčioje.

Visiems susirinkus susikibę už rankų įžengėme ir mes. Draugai, o tiksliau jų poros laikė iškėlę septynias juostas… Čia ir prasidėjo mūsų vestuvių magija…

Perkūno name, baltiškomis tradicijomis remiantis, vestuvių apeigos, ko gero tai yra butent ko visada norėjau, tik ne visada aiškiai suvokiau.

Viduryje menės kalvio nukaltame aukurėlyje pleveno ugnelė, šeima ir draugai, susibūrė ratu. Tiesa šios akimirkos man prabėgo kaip transas. Ko gero tą patį patiria nuotaka ir jaunikis žengdami prie altoriaus, tai momentas, kai galutinai pasižadi būti kartu, kol mirtis išskirs…

Visas apeigas atliko nuostabi Trinkūnų šeima. Sunku net papasakoti kaip viskas vyko, tiesiog užkalbėjimai, palinkėjimai, nuoširdūs patylėjimai, druskos bėrimas į ugnį, mūsų rankos surištos austa juosta, kurioje senolių linkėjimai. Rugiai pabirę ant mūsų, kai mus vedė Inija, tiesa todėl vestuvės ir vadinamos vestuvėmis, kad jauniejie vedami tris kartus apie ugnį. Medaus ragavimas. Giros gėrimas iš vieno indo. Nuoširdi visų šiluma ir mūsų džiaugsmas - tai ir yra vestuvių stebuklas.

Po ceremonijos visi susirinkome į viešbutį pakelti po taurę šampano, paskanauti turkiškų saldumynų ir kas be ko pasidalinti šventės džiaugsmu. Neįtikėtinai greitai prabėgo valandėle skirta pasibuvimui su bičiuliais. Daug sveikinimų, šiltų linkėjimų, džiaugsmo. Smagių, linksmų dovanų, tarkime dabar mes turime savo šeimos antspauda ir fotolinkejimų knygą, kurią juokais vadiname draugų katalogu.

Vėliau draugus pakvietėme paleisti dangaus žibintus ir visiems įteikėme po mažą padėkos dovanėlę su penkiais migdolais.

Išsiskirsčius draugams su artimiausiais nusileidome vakarienės, kuri nėra joks analogas būdingoms vestuvėms, tiesiog vakarienė, bendravimas, buvimas kartu, toks buvo mūsų tikslas, tikiuosi, kad visi brangiausieji praleido puikų vakarą kaip ir mes jį praleidome. Ačiū visiems kas buvote kartu.

Rodyk draugams

Next »